Atsiprašome, tačiau Jūsų naršyklė negali atvaizduoti svetainės turinio.
Prašome atidaryti svetainė su kita naršykle, pvz. Mozilla Firefox (atsiųsti galima čia)

Italų žvaigždės liejo prakaitą Druskininkuose

  • Italijos rinktinė su LKSF atstovais.
    Italijos rinktinė su LKSF atstovais.

  • Treneris L.Magoni.
    Treneris L.Magoni.

  • Italijos rinktinė su LKSF atstovais.
    Italijos rinktinė su LKSF atstovais.

  • Italijos rinktinės stovykla Druskininkuose.
    Italijos rinktinės stovykla Druskininkuose.

  • Italijos rinktinės stovykla Druskininkuose.
    Italijos rinktinės stovykla Druskininkuose.

  • Italijos rinktinė su LKSF atstovais.
    Italijos rinktinė su LKSF atstovais.

  • Iš kairės: P.Augūnas, N.Paulou, L.Magoni, S.Masalskas.
    Iš kairės: P.Augūnas, N.Paulou, L.Magoni, S.Masalskas.


2013 m. Lapkričio 5 d. 11:35

„Lyginant su futbolu, tai būtų tas pats, jei Lietuvą treniruotėms pasirinktų „Milan“, Turino „Juventus“ ar kitas Italijos superklubas“, - teigė Lietuvos kalnų slidinėjimo federacijos (LKSF) prezidentas Paulius Augūnas.
 
LKSF pastangos ir ryšiai daugiausia lėmė tai, kad Italijos moterų kalnų slidinėjimo rinktinė treniruočių stovyklai pasirinktų Druskininkų „Snow Areną“.
 
Beveik visos geriausios Italijos kalnų slidininkės į Lietuvą atvyko po pirmo pasaulio taurės varžybų etapo Austrijoje. 
 
„Snow Arenoje“ prakaitą liejo tokios kalnų slidinėjimo žvaigždės, kaip buvusi pasaulio vicečempionė ir bronzos medalio laimėtoja Denise Karbon, Sabrina Franchini, Manuela Moelgg, o jas treniravo vienas geriausių ir įdomiausių šio sporto specialistų Livio Magoni.
 
„Atvykdamas čia aš smarkiai rizikavau. Galėjome daryti kaip ir visos komandos – treniruotis Alpėse. Dėl šio pasirinkimo sulaukiau nemažai kritikos, bet dabar neabejoju, kad mano sprendimas buvo teisingas“, – sportas.info pasakojo L. Magoni.
 
Šis specialistas į elito viršūnę atvedė Slovėnijos kalnų slidininkę Tiną Mazę. Jo treniruojama slovėnė praėjusį sezoną tapo absoliučia pasaulio taurės laimėtoja, taip pat nugalėjusi ir didžiojo slalomo, super-G bei dvikovės galutinėje įskaitoje, o slalome ir greitajame nusileidime užėmė antrąją vietą.
 
L. Magoni nevengia ir kitokių iššūkių. Italas aštuonis kartus įveikė ultra-triatloną, du kartus Sacharos maratoną – šešių dienų, 251 kilometro ilgio varžybas su labai ribotu kiekiu vandens - „čia tik dėl smagumo“ – sakė treneris, bet treniruočių stovyklą mūsų šalyje surengė ne dėl iššūkių. Atvirkščiai, Druskininkai sugebėjo pasiūlyti jam tai, ko negali ne viena uždara slidinėjimo trasa pasaulyje ir net pačios Alpės.
 
Apie tai išskirtiniame interviu sportas.info
 
Pasaulio taurės startams jūsų varžovai šiuo metu ruošiasi Alpėse. Kodėl pasirinkote treniruotis uždaroje trasoje? Ypač Lietuvoje, kuri daug toliau nei panašios arenos  Vokietijoje ar Nyderlanduose?
 
Dabar kalnuose sąlygos ne tos, kurios mūsų laukia varžybose už savaitės Suomijoje. Sniegas per purus, matomumas prastas, trukdo vėjas. Čia mums išliejo ledą, trasos reljefas labai panašus į tą, kuris mūsų laukia Suomijoje.  Su Tina sezoną visada pradėdavome uždarose trasose ir manęs tai niekada nenuvylė.
 
Iš kur sužinojote apie Druskininkus ir mūsų uždarą slidinėjimo areną?
 
Man apie ją papasakojo Nicole (Nicole Paulou, Lietuvos kalnų slidinėjimo federacijos partneris – aut. Pastaba). Su juo dirbu jau trečius metus. Pažiūrėjau nuotraukas internete ir mane ji labai sudomino.
 
Kas jus nustebino?
 
Beveik visos uždaros slidinėjimo trasos turi tolygų nuolydį. Druskininkų trasoje šlaitą sudaro trys slenksčiai. Tai daug panašiau į natūralų šlaitą ir į varžybų trasas. Iki šiol Tiną treniruodavau Vitenburgo slidinėjimo arenoje, bet ten tik vienas laiptas. Druskininkai neabejotinai pranašesni. 
 
Tai dar grįšite čia?
 
Manau, kad taip. Viskas čia labai gerai. Mus svetingai priėmė arenoje, gyvename gerai ir maistas čia skanus, merginoms miestas ir trasa patinka.
 
O tradicinio lietuviško maisto spėjote paragauti?
 
Taip, valgėme  „bombolo“, na žinot tokį patiekalą iš bulvių su daug įdaro (cepelinus – aut. past.). Labai patiko.
 
Atvykote tiesiai į Druskininkus ar spėjote pamatyti ir daugiau Lietuvos?
 
Mes neturėjome tam laiko. Iš viso, apie Lietuvą žinojome tik tai, kad jūs buvote Sovietų sąjungoje. Merginos labai nustebo. Gyvename labai gražiame name, viskas gražu ir tvarkinga čia. 
 
Tina Mazė neabejotinai žymiausia jūsų auklėtinė, kodėl ją palikote ir pradėjote dirbti su Italijojs nacionaline rinktine. 
 
Tiną treniravau trejus metus. Iki pradėjome kartu dirbti ji pasaulyje buvo ketvirta. Kitais metais tapo trečia, po to antra, o paskutiniais metais tapo geriausia pasaulyje. Su ja pasiekiau viską ką norėjau, todėl nusprendžiau judėti pirmyn. 
 
Koks jūsų tikslas su šia rinktine?
 
Šiandien mums svarbiausia atsigauti. Komanda išvarginta traumų. D. Karbon 2008 m. laimėjo didžiojo slalomo pasaulio taurę. Noriu, kad ji grįžtų į šią vietą. Manuelą (Moelgg – aut. past.) kamuoja nugaros ir kelių problemos, kitos taip pat turi traumų. Šiai komandai noriu įskiepyti sveiką mentalitetą ir gerą techniką. Pasaulio taurėje galvoju apie du-tris podiumus.
 
Kitąmet – Sočio olimpinės žaidynės. Ar matote čempionių tarp savo merginų?
 
Olimpinės žaidynės visai kitas reikalas. Nesiimu prognozuoti, sportininkių forma keičiasi labai greitai ir dažnai, jos patiria didelį spaudimą. Tai yra tik vienos varžybos, jas gali laimėti bet kas.
 
Ko reikia norint tapti olimpine čempione?
Mano sesuo Paoletta 1984 m. Sarajave, slalomo rungtyje, laimėjo sidabro medalį. Iš jos to niekas nesitikėjo. Ji buvo viena jauniausių visoje rinktinėje, todėl ji jautė mažiausiai įtampos. Tinai Vankuveryje, kur iškovojome du medalius, prieš startą sakiau, kad galvotų apie tai, kaip apie paprastas varžybas, čiuožtų greitai ir paprastai. Olimpinėse žaidynėse lengvai gali nugalėti ir niekam nežinoma sportininkė. Žinoma, reikia ir gero fizinio pasiruošimo. Todėl apie olimpines žaidynes su merginomis ir nekalbu. Jos iš žurnalistų pakankamai spaudimo gauna, nenoriu ir joms sukelti. 
 
Tai treneris turi būti geras psichologas?
 
O taip. 
 
Su kuo sunkiau dirbti - vyrais ar moterimis?
 
Tai žinoma, kad su moterimis (juokiasi – aut. pastaba).  Vyrai galvoja tik apie techniką, o moterų galvose knibžda daugiau dalykų. Joms kartais turi būti ir tėviška figūra, jas dažniau reikia motyvuoti, jos giliau reaguoja į žiniasklaidos spaudimą. Bet ne tik sportininkes reikia prižiūrėti. Rinktinėje 23 žmonės, iš jų  18 sportininkių, treneris atsako ir už tai, kad visas personalas judėtų viena kryptimi.
 
Pačiam taip pat reikia mokėti susitvarkyti su spaudimu. Atvykdamas čia sulaukiau kritikos Italijoje, bet aš žinau ko reikia man ir ko reikia mano komandai.
 
Kaip vyksta jūsų treniruotės čia, Druskininkuose?
 
Treniruojamės du kartus per dieną, į areną su treneriais ateiname jos dar neatidarius. Su kiekviena mergina dirbame atskirai. Svarbiausia man treniruotėse, kad merginos lavintu techniką, čiuožtų negalvodamos ir automatiškai priiminėtų sprendimus. Čia taip pat galiu daryti treniruotes maksimaliai intensyvias. 
 
Jei jau jūs čia treniruojatės, tai gal ir Lietuva gali tikėtis slidininkų pasaulio elite?
 
Apie jūsų sportininkus ir Lietuvą daug nežinau, bet manau, kad ši Lietuvos kalnų slidinėjimo federacija gali nuveikti kažką gero. Reikia tik geros kombinacijos – trenerio, vadovybės ir kontaktų Alpėse, kad turėtumėte geriausias sąlygas treniruotis.
 
Prieš baigiant pakalbėkime apie jus. Kaip atsidūrėte kalnų slidinėjime?
 
Aš iš Lombardijos. Žiemos sportas, o ypač kalnų slidinėjimas, ten labai populiarus. Pradėjau slidinėti sulaukęs triejų. Šeimoje buvome keturi vaikai ir visi sportininkai. Sesuo olimpinė vicečempionė, brolis taip buvo nacionalinėje rinktinėje, bet sulaukęs septyniolikos išėjo žaisti futbolo. Po to vienuolika metų rungtyniavo "Serie A" pirmenybėse. 
 
Baigęs karjerą pradėjau dirbti treneriu Monake, po to treniravau klubus Italijoje, su jaunių rinktine iškovojome vienuolika medalių pirmais metais, kai pradėjau juos treniruoti, po to dirbau Lenkijoje ir galiausiai trejus metus su Tina. 
 
 
 
 




Komentarai: